Šiuolaikiniame pasaulyje išmanusis telefonas daugeliui tapo kūno pratęsimu, o socialiniai tinklai – pagrindine scena. Visgi ribinis troškimas fotografuoti save, rinkti „patinka“ (likes) paspaudimus ir kurti idealizuotą įvaizdį internete neretai peržengia nekalto pomėgio ribas. Mokslininkai ir psichologai vis dažniau kalba apie skaitmenines priklausomybes bei reiškinį, šnekamojoje kalboje ir žiniasklaidoje vadinamą „selfizmu“ (arba mokslinėje literatūroje nagrinėjamą kaip selfitis ar kompiuteriniu narcisizmu).
1. Kas yra „selfizmas“ ir selfitis?
Terminas „selfizmas“ apibūdina obsesyvų elgesį, kai asmens dėmesys, laikas ir emocinė būsena tampa visiškai priklausomi nuo nuolatinio savo nuotraukų (selfių) darymo, redagavimo ir viešinimo.
- Mokslinis matmuo: Jungtinėje Karalystėje ir Indijoje atlikti psichologiniai tyrimai patvirtino priklausomybės nuo selfių egzistavimą ir išskyrė vadinamąją „Selfitis“ skalę.
- Etapai:
- Ribinis (Borderline): Fotografuotis bent 3 kartus per dieną, bet kelti nuotraukų į tinklus nebūtina.
- Ūmus (Acute): Kelti į socialinius tinklus bent 3 savo nuotraukas kasdien.
- Lėtinis / Priklausomybė (Chronic): Nenugalimas noras fotografuoti save visą parą ir kelti į tinklus daugiau nei 6 kartus per dieną.
Nors oficialiuose diagnostikos vadovuose (tokiuose kaip DSM-5) „selfizmas“ dar nėra įrašytas kaip atskira psichikos liga, JAV ir kitų šalių psichiatrai jį priskiria prie elgesio priklausomybių bei ryškių narcisistinio asmenybės sutrikimo ar dismorfofobijos (kūno vaizdo sutrikimo) pasireiškimų.
2. Kai turinio kūrėjas mato tik save: hiperkoncentracija į „Aš“
Dalis tinklaraštininkų (blogerių) ir influencerių savo veiklą paverčia ne informacijos ar vertės dalijimusi, o nuolatiniu demonstravimusi. Kai turinys tampa nukreiptas išskirtinai į save:
- Savi-koncentracija kaip gynyba: Tokia hipercirkuliacinė koncentracija į savo išvaizdą, pirkinius ar idealizuotą gyvenimą dažnai slepia gilų nesaugumo jausmą, žemą savivertę ir vienatvę.
- Empatijos mažėjimas: Psichologiniai tyrimai rodo, kad ilgalaikė hiperkoncentracija į savo įvaizdį slopina gebėjimą jausti empatiją kitiems – aplinkiniai žmonės pradedami vertinti tik kaip „auditorija“ arba fono rekvizitas.
- Patvirtinimo dozių paieška: Kiekvienas patiktukas veikia kaip trumpalaikis dopamino impulsas. Kai reakcijų sumažėja, kylantis nerimas ir tuštumos jausmas skatina kurti dar labiau provokuojantį ar egocentrišką turinį.
3. Kaip nuo to gydoma JAV ir pasaulyje?
Jungtinėse Valstijose ir Vakarų Europoje pastaraisiais metais atidaroma vis daugiau specializuotų skaitmeninės detoksikacijos ir priklausomybių klinikų (pvz., reSTART centrai JAV). Tuo pačiu reabilitacija taikoma ir reiškinio atveju, kai žmogus nebegeba funkcionuoti realiame pasaulyje be nuolatinio savęs eksponavimo.
Gydymo ir pagalbos metodai:
- Kognityvinė elgesio terapija (KET): Padeda pacientui atpažinti mintis ir emocijas, kurios verčia ieškoti išorinio patvirtinimo internete, bei keisti šiuos elgesio šablonus.
- Ekranų limitai ir detoksikacija: Palaipsnis arba visiškas nuotolis nuo socialinių tinklų, atkuriant natūralius dopamino šaltinius (sportas, gyvas bendravimas, hobiai).
- Gilesnių sutrikimų gydymas: Dažnai kartu sprendžiamos gretutinės problemos – depresija, padidėjęs nerimastingumas ar asmenybės sutrikimų požymiai.
Išvada
Socialiniai tinklai patys savimi nėra blogis, tačiau kai telefonas tampa vienintele vieta patirti vertės jausmą, o kasdienybė sukasi tik apie savo paties kadrus, tai tampa aiškiu signalu apie emocinę krizę. Šiuolaikinė psichologija moko: tikrasis pasitikėjimas savimi auga ne iš ekranų šviesos ir „patinka“ skaičiaus, o iš gilių ryšių su realiu pasauliu.