Pavydas yra viena iš emocijų, kurią žmogus dažnai stengiasi paslėpti. Ypač tada, kai nenori pripažinti, kad kažkas kitas turi tai, ko norėtų pats. Tačiau kai žmogaus gyvenimo pagrindas yra stiprus ego, savimeilė, komforto troškimas ir nuolatinis savęs lyginimas su kitais, pavydas gali tapti ne atsitiktine emocija, o beveik nuolatiniu vidiniu fonu.
Kuo stipriau žmogus orientuotas į save, savo pranašumą, komfortą ir kitų pripažinimą, tuo sunkiau jam pakelti kito žmogaus pranašumą.
Tokiam žmogui kito sėkmė nėra tiesiog kito žmogaus sėkmė. Ji tampa tarsi priminimu, kad kažkas turi daugiau, geriau, gražiau, brangiau arba gyvena patogiau. O jeigu žmogus savo vertę matuoja būtent per šiuos dalykus, tuomet kito pranašumas gali būti suvokiamas beveik kaip asmeninis pralaimėjimas.
Egoistas nori ne tik turėti – jis nori turėti daugiau už kitus
Egoistiškas žmogus gali norėti gero automobilio, gražaus namo, brangaus televizoriaus, firminių drabužių, prabangių atostogų ar aukšto gyvenimo komforto. Pats noras turėti gerus daiktus nėra blogas. Problema atsiranda tada, kai daiktai tampa žmogaus savivertės matu.
Egoistui neužtenka vien turėti.
Jam svarbu, kad kitas turėtų mažiau.
Jeigu jis nusiperka gerą automobilį ir aplinkiniai važinėja prastesniais automobiliais – jis jaučiasi gerai. Tačiau jeigu kaimynas netrukus nusiperka dar geresnį automobilį, egoisto vidinė būsena gali pasikeisti.
Atsiranda klausimas:
„O kodėl jis turi geresnį automobilį už mane?“
Juk egoisto vidiniame pasaulyje egzistuoja tam tikra nerašyta taisyklė:
„Jeigu aš esu ypatingas, pas mane turi būti geriausia.“
Dar geriau – jeigu kiti to pavydi.
Todėl jam gali būti svarbu ne tik turėti brangų automobilį, bet ir matyti kitų žmonių reakciją į jį. Ne tik dėvėti gerus marškinius, bet ir žinoti, kad kiti pastebi jų kainą. Ne tik keliauti, bet ir pasakoti, kur buvo, kiek išleido ir ką matė.
Daiktas tampa nebe daiktu.
Jis tampa statuso simboliu ir savivertės įrodymu.
„Kodėl jis turi, o aš neturiu?“
Pavydas dažnai prasideda nuo palyginimo.
Žmogus pamato kito automobilį, namą, telefoną, drabužius, kelionės nuotraukas ar gyvenimo būdą. Ir vietoje minties:
„Puiku, žmogus gerai gyvena.“
atsiranda:
„Kodėl jis gyvena geriau už mane?“
Tai labai svarbus skirtumas.
Brandesnis žmogus gali pripažinti kito sėkmę jos nesureikšmindamas. Jis gali džiaugtis savo gyvenimu ir tuo pačiu pripažinti, kad kažkas kitas turi daugiau.
Egoistiškam žmogui tai gali būti daug sunkiau.
Jeigu jo savivertė paremta palyginimu, tuomet kito žmogaus pranašumas automatiškai tampa grėsme jo paties įvaizdžiui.
Jeigu kažkas turi didesnį namą – egoistas jaučiasi mažesnis.
Jeigu kažkas turi geresnį automobilį – jis jaučiasi prastesnis.
Jeigu kažkas daugiau uždirba – egoistas gali pradėti vertinti tą žmogų kaip „geresnį“.
Jeigu kažkas keliauja daugiau – atsiranda noras pranokti.
Jeigu kažkas gauna daugiau pagyrimų – gali atsirasti susierzinimas.
Todėl egoistiškas žmogus nuolat gyvena socialinio palyginimo sistemoje.
Jam svarbu ne tik tai, ką turi jis.
Jam svarbu, ką turi kiti ir ar jis turi daugiau.
Egoistas pasaulį dažnai matuoja pinigais
Vienas ryškiausių tokio mąstymo bruožų – pinigų pavertimas universaliu žmogaus vertės matu.
Kas daugiau uždirba – tas, jo akimis, protingesnis.
Kas turi brangesnį automobilį – tas sėkmingesnis.
Kas gyvena prabangesniame name – tas gyvena geriau.
Kas gali daugiau sau leisti – tas yra aukštesnėje pozicijoje.
Toks žmogus gali net nesąmoningai pradėti vertinti žmones pagal jų materialinę padėtį.
Jis gali pagarbiau žiūrėti į turtingą žmogų ir mažiau gerbti tą, kuris turi mažai.
Kodėl?
Todėl, kad materialinį komfortą jis yra pavertęs ne tik gyvenimo malonumu, bet ir asmeninės vertės įrodymu.
Pinigai tokiu atveju tampa nebe priemone.
Pinigai tampa statusu.
O statusas – savimeilės kuru.
Komfortas tampa labai svarbus
Egoistiškam žmogui labai svarbus jo paties patogumas.
Patogus automobilis. Patogus namas. Geras viešbutis. Brangus restoranas. Patogios atostogos. Kokybiški daiktai.
Vėlgi, pats komforto mėgimas nėra blogas.
Problema prasideda tada, kai komfortas tampa svarbesnis už kitus žmones.
Kai žmogus nuolat renkasi:
„Kas geriau man?“
o ne:
„Kas būtų gerai mums?“
Egoistiškas žmogus gali lengvai pateisinti dideles išlaidas savo malonumams:
„Aš daug dirbau, todėl nusipelniau.“
„Gyvenu tik kartą.“
„Kodėl turėčiau sau kažko neleisti?“
Ir šiose mintyse savaime nėra nieko blogo. Tačiau problema atsiranda tada, kai žmogus savo malonumus pradeda laikyti savaime svarbesniais už kitų žmonių poreikius.
„Geriau aš išleisiu sau“
Įsivaizduokime situaciją.
Žmogus turi nemažai pinigų. Jis žino, kad kažkur kitur yra žmonių, kuriems trūksta maisto, šeimai sunku susimokėti už būtiniausius dalykus, kažkam reikalinga pagalba.
Tačiau egoistiškas žmogus gali pagalvoti:
„O kodėl aš turėčiau atiduoti savo pinigus? Geriau už tuos pinigus nuvažiuosiu į Siciliją, nusipirksiu gerą viešbutį, pavalgysiu restoranuose ir pasimėgausiu.“
Jam gali būti sunku suprasti, kodėl jo paties malonumas turėtų būti paaukotas dėl kito žmogaus.
Tai ir yra viena iš svarbių egoizmo savybių:
savo poreikius žmogus laiko prioritetiniais.
Ne todėl, kad kiekvienas egoistiškas žmogus būtinai yra blogas ar niekada niekam nepadeda. Žmogaus charakteris yra daug sudėtingesnis. Tačiau stiprus egoizmas gali mažinti norą aukotis, dalintis ir atsisakyti savo komforto dėl kito žmogaus.
Juk paaukoti reiškia kažko atsisakyti.
O egoistiškam žmogui atsisakyti to, kas teikia komfortą ir malonumą, gali būti ypač sunku.
Kodėl egoistas dažnai giriasi?
Dar vienas ryškus bruožas – nuolatinis pasakojimas apie save.
Kur keliavo.
Ką nusipirko.
Kiek kainavo.
Kokį automobilį vairuoja.
Kokį telefoną turi.
Kokiame viešbutyje buvo.
Ką valgė.
Su kuo bendravo.
Ką pasiekė.
Kokį komplimentą gavo.
Tokio žmogaus pasakojimuose labai dažnai sukasi vienas pagrindinis veikėjas – jis pats.
Ir įdomu tai, kad žmogus retai giriasi tuo, ko neturi.
Jis nesako:
„Šiais metais niekur nenukeliavau.“
„Negaliu sau leisti naujo automobilio.“
„Šį mėnesį neturiu daug pinigų.“
„Man nepasisekė.“
Kodėl?
Todėl, kad gyrimasis dažniausiai nėra informacijos perdavimas.
Gyrimasis yra savęs demonstravimas.
Tai būdas gauti socialinį patvirtinimą:
„Pažiūrėkite, ką aš turiu.“
„Pažiūrėkite, kur aš buvau.“
„Pažiūrėkite, kaip gerai aš gyvenu.“
„Pažiūrėkite, koks aš sėkmingas.“
Kartais už tokio demonstravimo slepiasi ne stipri savivertė, o kaip tik jos poreikis nuolat būti patvirtintai.
Egoistui labai svarbu būti geresniam
Čia atsiranda viena esminių egoizmo ir pavydo sąsajų.
Jeigu žmogui labai svarbu būti geriausiam, tuomet visada atsiras grėsmė, kad kažkas bus geresnis.
Ir kuo daugiau žmogus siekia pranašumo, tuo daugiau žmonių aplink jį tampa potencialiais konkurentais.
Vienas turi geresnį automobilį.
Kitas daugiau pinigų.
Trečias gražesnį namą.
Ketvirtas daugiau keliauja.
Penktas gauna daugiau dėmesio.
Šeštas turi aukštesnį statusą.
Septintas turi geresnį išsilavinimą.
Aštuntas turi daugiau draugų.
Ir jeigu žmogaus savivertė priklauso nuo to, ar jis yra „aukščiau“ kitų, pasaulis tampa nesibaigiančiomis varžybomis.
Visada atsiras kas nors, kuris turės daugiau.
Todėl egoistui niekada negana.
Net gavęs tai, ko norėjo, jis greitai pastebi, kad kažkas turi dar daugiau.
Tai gali sukurti nuolatinį nepasitenkinimą.
Pavydas yra proporcingas tam, kiek žmogus save lygina su kitais
Galima sakyti paprastai:
Kuo daugiau žmogus savo vertę matuoja per kitus, tuo daugiau priežasčių pavydėti jis randa.
Jeigu žmogui svarbu tik jo paties gyvenimas, jis gali turėti mažiau priežasčių pavydėti.
Tačiau jeigu žmogui nuolat reikia žinoti, kas uždirba daugiau, kas turi geresnį automobilį, kas gyvena prabangiau, kas daugiau keliauja ir kas sulaukia daugiau pagyrų – pavydas tampa beveik neišvengiamas.
Todėl pavydas nėra tik reakcija į svetimą daiktą.
Pavydas dažnai yra reakcija į savo paties savivertės sistemą.
Kitas žmogus nieko blogo nepadarė.
Jis tiesiog nusipirko automobilį.
Tačiau egoistas gali išgyventi tai kaip iššūkį:
„Kodėl jis turi geresnį už mane?“
Egoistui sunku nuoširdžiai džiaugtis kito sėkme
Vienas iš geros emocinės brandos požymių yra gebėjimas nuoširdžiai pasidžiaugti kito žmogaus sėkme.
Draugas nusipirko namą – džiaugiesi.
Artimas žmogus gavo gerą darbą – džiaugiesi.
Kažkas pasiekė svajonę – džiaugiesi.
Kitas žmogus išvyko į kelionę – gali pasidžiaugti kartu.
Tačiau stipriai egoistiškam žmogui kito sėkmė kartais sukelia kitą reakciją:
„O kodėl ne aš?“
Tai labai subtilus, bet svarbus skirtumas.
Brandus žmogus gali galvoti:
„Jam pasisekė. Puiku.“
Egoistiškai orientuotas žmogus gali galvoti:
„Jam pasisekė, vadinasi, man dabar kažko trūksta.“
Kito žmogaus laimė tokiu atveju netiesiogiai sumažina jo paties pasitenkinimą.
Sąžinė, kantrybė, pakantumas ir meilė reikalauja išeiti savo egoizmo
Egoizmo priešingybė nėra skurdas ar gyvenimas be komforto.
Žmogus gali būti turtingas ir dosnus.
Gali turėti brangų automobilį ir būti labai geras žmogus.
Gali gyventi prabangiai ir nuoširdžiai rūpintis kitais.
Problema nėra pinigai.
Problema – santykis su pinigais, daiktais ir savimi.
Žmogus gali turėti daug, bet suprasti, kad jo vertė nepriklauso nuo to, kiek jis turi.
Jis gali sau leisti kelionę ir kartu padėti kitam.
Jis gali nusipirkti gerą automobilį ir nepavydėti kaimynui, jeigu šis nusipirko dar geresnį.
Jis gali džiaugtis savo gyvenimu ir nesistengti nuolat įrodyti, kad gyvena geriau už kitus.
Tam reikia sąžinės, empatijos, kantrybės ir gebėjimo matyti ne tik save.
Egoistas gali supainioti gyvenimo kokybę su daiktų kiekiu
Dar viena problema – klaidingas gyvenimo kokybės supratimas.
Jeigu žmogus gyvenimo kokybę matuoja tik pinigais, jam visada reikės daugiau.
Daugiau pinigų.
Didesnio namo.
Naujesnio automobilio.
Brangesnių drabužių.
Daugiau kelionių.
Brangesnių restoranų.
Aukštesnio statuso.
Daugiau pagyrimų.
Tačiau žmogaus gyvenimo kokybę lemia ne vien tai.
Galima turėti labai daug daiktų ir labai mažai vidinės ramybės.
Galima turėti daug pinigų ir nuolat bijoti, kad kažkas turi daugiau.
Galima gyventi prabangiai ir būti nelaimingam.
Galima turėti mažiau ir jaustis visiškai patenkintam.
Kai žmogaus savivertė priklauso nuo išorinių dalykų, jis tampa jų įkaitu.
Didžiausia problema – niekada nebus „pakankamai“
Egoistiškas žmogus, kuris savo vertę grindžia pranašumu, patenka į paradoksą.
Jis gauna tai, ko norėjo.
Tačiau po kurio laiko tai tampa norma.
Naujas automobilis tampa senu.
Naujas telefonas tampa įprastu.
Kelionė tampa prisiminimu.
Brangūs marškiniai nebedžiugina taip, kaip pirmą dieną.
Tada reikia kažko dar.
Dar geresnio.
Dar brangesnio.
Dar įspūdingesnio.
Ir taip prasideda nesibaigiantis vaikymasis.
Ne dėl tikro poreikio.
O dėl noro išlaikyti savo poziciją kitų akyse.
Tikroji laisvė – kai kito žmogaus pranašumas tavęs nesumažina
Galbūt viena iš brandžiausių žmogaus būsenų yra gebėjimas pasakyti:
„Taip, jis turi geresnį automobilį už mane. Ir kas?“
„Taip, jis turi didesnį namą. Ir kas?“
„Taip, jis daugiau uždirba. Ir kas?“
„Taip, jis daugiau keliauja. Ir kas?“
„Taip, jo televizorius brangesnis. Ir kas?“
Kito žmogaus turtas neatima tavo vertės.
Kito žmogaus sėkmė nereiškia tavo nesėkmės.
Kito žmogaus komfortas nesumažina tavo gyvenimo.
Kito žmogaus pagyrimas nereiškia, kad tavęs niekas nevertina.
Kai žmogus tai supranta, pavydas pradeda prarasti savo galią.
Pabaigai
Egoizmas ir pavydas dažnai eina kartu todėl, kad abu sukasi aplink tą patį centrą – „aš“.
„Aš turiu turėti.“
„Aš turiu būti geriausias.“
„Aš turiu gyventi geriausiai.“
„Aš turiu būti pastebėtas.“
„Aš turiu sulaukti pagyrimo.“
„Aš turiu turėti daugiau.“
„Kiti turi man pavydėti.“
Tačiau kuo stipriau žmogus prisiriša prie šio „aš“, tuo jautresnis tampa kitų žmonių pranašumui.
Jeigu žmogus savo vertę matuoja pinigais – jis pavydės turtingesniam.
Jeigu matuoja komfortu – pavydės gyvenančiam patogiau.
Jeigu matuoja daiktais – pavydės turinčiam daugiau.
Jeigu matuoja statusu – pavydės aukštesnėje pozicijoje esančiam.
Jeigu matuoja pagyrimais – pavydės labiau pastebėtam.
Todėl pavydas dažnai auga kartu su ego.
Tikroji vidinė stiprybė prasideda tada, kai žmogui nebereikia būti geresniam už kitus, kad jaustųsi vertingas.
Jis gali turėti gerą automobilį, bet jam nereikia, kad kaimyno automobilis būtų prastesnis.
Jis gali turėti daug pinigų, bet jam nereikia žeminti neturinčio.
Jis gali keliauti po pasaulį, bet jam nereikia kiekvienos kelionės paversti pasigyrimu.
Jis gali mėgautis komfortu, bet neprarasti gebėjimo padėti tam, kuriam pasisekė mažiau.
Nes žmogaus vertė galiausiai nėra tai, kiek jis turi daugiau už kitą.
Žmogaus vertę daug labiau parodo tai, kaip jis elgiasi tada, kai niekam nieko neprivalo įrodyti.
