Šiuolaikiniame skaitmeniniame amžiuje ribos tarp pramogos ir smurto tampa vis labiau ištrintos. Įsijungę populiariausius kompiuterinius žaidimus, dažnai matome tą pačią formulę: ginklas rankose, kraujo balos ir skaičiuoklė, rodanti, kiek priešininkų pavyko „sunaikinti“. Tačiau pažvelgus giliau, kyla esminis klausimas: kaip atsitiko, kad nušauti 1000 karių per vakarą tapo socialiai priimtina ir netgi „normali“ paauglių laisvalaikio forma?
Nors daugelis žaidėjų teigia, kad tai tėra „virtualūs žmogeliukai“ ir nekaltas atsipalaidavimas, vaikų ir paauglių psichologai bei medicinos ekspertai varpo pavojaus signalais. Vaiko iki 16 metų smegenys ir emocinis pasaulis dar tik formuojasi, todėl sistemingas smurto stebėjimas ir jame dalyvavimas palieka gilius pėdsakus.
Žaidimai, kurių vaikams iki 16 metų žaisti griežtai nerekomenduojama
Egzistuoja visa eilė žaidimų, kurių amžiaus cenzas (PEGI 16 arba PEGI 18) nustatytas ne be priežasties. Tai kūriniai, kuriuose smurtas, kraujas ir žudymas yra pagrindinė mechanika:
- Mortal Kombat: Pagarsėjęs itin detaliomis, anatomiškai tiksliomis ir kraujo kupinomis mirties scenomis (Fatalities). Žaidimo esmė – kuo žiauriau sunaikinti priešininką.
- Postal: Vienas prieštaringiausiai vertinamų žaidimų istorijoje, kuriame atvirai skatinamas beprasmiškas smurtas prieš necevilinius gyventojus, sadizmas ir visapusiška tolerancija blogiui.
- Doom: Demoniškame pasaulyje vykstančios skerdynės, kur brutalus monstrų plėšymas į gabalus ir kraujo jūros yra pagrindinis žaidimo variklis.
- Call of Duty ir Counter-Strike: Pirmojo asmens šaudyklės, kuriose žaidėjas kas sekundę priima sprendimą nužudyti. Call of Duty serijoje per vieną kampaniją žaidėjas gali „nušauti 1000 karių“, o Counter-Strike skatina nuolatinį žudymą kas raundą.
- PUBG ir Fortnite: Nors Fortnite turi vizualiai švelnesnę, animacinę grafiką, abiejų žaidimų esmė išlieka ta pati – „Battle Royale“ konceptas, kur vienintelis kelias į pergalę yra visų kitų žaidėjų eliminavimas.
Psichologinis aspektas: kodėl vaiko smegenys tam dar nepasiruošusios?
Kas ką besakytų, vaiko ir paauglio iki 16 metų psichika dar nėra pakankamai tvirta. Už sprendimų priėmimą, empatiją, pasekmių įvertinimą ir impulsų kontrolę atsakinga kaktinė smegenų skiltis (prefrontal cortex) pilnai susiformuoja tik sulaukus maždaug 25 metų.
- Desensibilizacija (jautrumo praradimas) Kai vaikas kas vakarą virtualiame pasaulyje mato šimtus nužudymų ir kraują, įvyksta desensibilizacija. Smurtas tampa kasdienybe, jis ne nebešokiruoja ir nebekelia natūralaus pasibjaurėjimo.
- Desimuliuotas atlygis ir elgesio modeliavimas Šaudyklėse už nužudymą žaidėjas gauna taškus, garso efektus, naujus ginklus ar medalius. Smegenys gauna dopamino dozę – atlygį už smurtinį veiksmą. Vaikų psichikoje tai gali ištrinti ribą tarp to, kas yra blogis, ir kas – pasiekimas.
- Tolerancija blogiui ir empatijos mažėjimas Žaidimuose, kur rodomas atviras sadizmas ar beprasmiškos žudynės, vaikas mokomas nejausti užuojautos aukai. Auka tampa tiesiog kliūtimi kelyje į pergalę.
Ar kraujas ir žudynės tapo norma?
Atrodo, kad šiandieninėje žiniasklaidoje ir popkultūroje smurtas pamažu bandomas paversti nauja norma. Tai, kas prieš kelis dešimtmečius būtų sukėlę visuotinį pasipiktinimą, šiandien tėra „dar vienas žaidimo lygis“. Nors žaidimų kūrėjai teigia, kad tai tik skaitmeniniai pikseliai ir „virtualūs žmogeliukai“, žmogaus smegenys, ypač paauglio, reaguoja į vizualinius ir emocinius impulsus labai realiai.
Šis poveikis neapsiriboja vien vaikais – tai kenkia ir suaugusiems. Ilgalaikis interaktyvaus smurto vartojimas didina agresyvumo lygį, skatina dirglumą, mažina pasitikėjimą visuomene ir gali sukelti lėtinį traukos prie smurtinio turinio jausmą.
Ką sako daktarai ir mokslo pasaulis?
Mokslininkai ir medikai jau daugelį metų tyrinėja smurtinių žaidimų poveikį انسانo psichikai:
JAV medicinos asociacija (American Medical Association – AMA): „Interaktyvus smurtas kompiuteriniuose žaidimuose daro gerokai didesnį neigiamą poveikį vaikams nei pasyvus smurto stebėjimas televizijos ekrane, nes žaidėjas pats tampa smurtinio veiksmo atlikėju ir už tai gauna atlygį.“
Dr. Craig Anderson (Aukštos kvalifikacijos psichologijos profesorius, smurto tyrimų ekspertas): „Nėra abejonių, kad smurtiniai vaizdo žaidimai yra vienas iš rizikos veiksnių, didinančių agresyvų elgesį, mažinančių empatiją ir skatinančių prosocialaus elgesio nykimą tarp vaikų ir paauglių.“
Amerikos pediatrijos akademija (AAP): Oficialiose gairėse griežtai rekomenduoja tėvams neleisti vaikams ir paaugliams žaisti žaidimų, kuriuose pavaizduotas žmogaus žudymas ar sužalojimas, pažymėdama, kad smurtinis turinys tiesiogiai koreliuoja su padidėjusiu vaikų bausmių ir agresijos lygiu kasdienybe.
Apibendrinimas
Virtulūs žaidimai patys savimi nėra blogis, tačiau smurtiniai žaidimai, tokie kaip Mortal Kombat, Doom ar Call of Duty, reikalauja subsubrendusios ir tvirtos asmenybės, gebančios aiškiai atskirti fantaziją nuo realybės.
Iki 16 metų vaiko psichikai reikia visai kitokių patirčių – kūrybiškumo, komandinio darbo realiame gyvenime, judėjimo ir gilių vertybių formavimo. Leisti vaikui „sunaikinti tūkstantį karių“ už ekrano reiškia rizikuoti jo gebėjimu užjausti, suprasti kito skausmą ir užaugti empatišku žmogumi.
