Daugelis tėvų susiduria su panašia situacija: vaikas sėdi prie sąsiuvinio, knygos ar kompiuterio, tačiau mokslai juda labai sunkiai. Reikia nuolat priminti apie namų darbus, paraginti atsiversti knygą, pabarti dėl telefono, o kartais net sėdėti šalia ir prižiūrėti kiekvieną užduotį.
Tada kyla natūralus klausimas:
Kodėl vieni vaikai gali ilgai mokytis savarankiškai, o kitiems reikia nuolat priminti, stumti ir kontroliuoti?
Dažnai problema nėra tinginystė.
Vaikas gali tiesiog nemokėti mokytis.
Tai labai svarbus skirtumas. Vaikas gali būti protingas, smalsus ir gabus, tačiau vis tiek nežinoti, kaip pradėti užduotį, kaip susikaupti, kaip įsiminti informaciją, kaip planuoti laiką ar ką daryti susidūrus su sunkumu.
Gera žinia ta, kad mokymasis yra įgūdis. Jo galima mokytis.
Šiame tėvams skirtame vadove aptarsime, kaip padėti vaikui išsiugdyti gebėjimą mokytis, sustiprinti savarankiškumą, motyvaciją ir pasitikėjimą savimi, kartu nepadarant mokymosi nuolatine kova namuose.
1. Pirmiausia supraskime: mokytis – tai ne tas pats, kas „sėdėti prie knygos“
Kartais suaugusieji galvoja, kad jeigu vaikas sėdi prie vadovėlio, vadinasi, jis mokosi.
Tačiau vaikas gali 40 minučių žiūrėti į tekstą ir beveik nieko neįsiminti.
Mokymasis yra aktyvus procesas.
Vaikas turi:
- suprasti informaciją;
- ją apdoroti;
- susieti su tuo, ką jau žino;
- prisiminti;
- pritaikyti;
- pasitikrinti, ką iš tikrųjų išmoko.
Todėl svarbiausias tikslas nėra išmokyti vaiką ilgiau sėdėti.
Tikslas – išmokyti jį mokytis efektyviau.
2. Mokymosi įgūdžiai neprasideda nuo pažymių
Jeigu norime, kad vaikas ateityje būtų savarankiškas, nereikėtų visko matuoti tik pažymiais.
Pažymys parodo vieną konkretų rezultatą tam tikru metu.
Tačiau daug svarbesni ilgalaikiai gebėjimai yra:
- gebėjimas pradėti užduotį;
- gebėjimas susikaupti;
- gebėjimas planuoti;
- gebėjimas išlaikyti dėmesį;
- gebėjimas pastebėti klaidą;
- gebėjimas paprašyti pagalbos;
- gebėjimas nepasiduoti susidūrus su sunkumais;
- gebėjimas mokytis iš nesėkmės.
Tai įgūdžiai, kurie bus reikalingi ne tik mokykloje, bet ir suaugus.
3. Kodėl vaikui kartais taip sunku pradėti mokytis?
Iš šalies gali atrodyti:
„Ko čia nepradėti? Atsiversk knygą ir mokykis.“
Tačiau vaikui užduotis gali atrodyti kaip didžiulis neaiškus kalnas.
Pavyzdžiui:
„Reikia paruošti istoriją.“
Suaugusiajam tai skamba gana paprastai.
Vaikui galvoje gali atsirasti dešimtys klausimų:
- Nuo ko pradėti?
- Kiek reikia išmokti?
- Ką svarbiausia atsiminti?
- Ar reikia perskaityti visą skyrių?
- Kaip žinoti, kad jau moku?
- O jeigu nesuprasiu?
- O jeigu bus labai sunku?
Kai užduotis neaiški, ją pradėti tampa daug sunkiau.
Todėl vienas iš svarbiausių tėvų darbų – padėti vaikui didelę užduotį paversti mažais žingsniais.
4. Vietoje „Eik mokytis“ sakykite konkrečiai
Frazė:
„Eik mokytis.“
yra labai plati.
Geriau:
„Atsiversk matematikos sąsiuvinį, perskaityk pirmą užduotį ir pabandyk ją išspręsti.“
Dar geriau – kartu su vaiku išskaidyti užduotį:
1. Atsiverčiu reikiamą puslapį.
2. Perskaitau teoriją.
3. Užsirašau tris svarbiausias mintis.
4. Išsprendžiu dvi užduotis.
5. Patikrinu klaidas.
Taip vaikas mokosi ne tik konkretaus dalyko, bet ir užduoties planavimo.
5. Mokykite vaiką planuoti
Savarankiškumas neatsiranda vien nuo žodžių:
„Tu jau didelis, susitvarkyk pats.“
Vaikui pirmiausia reikia parodyti, kaip planuoti.
Mažesniam vaikui galima pradėti nuo labai paprasto dienos plano.
Pavyzdžiui:
Po mokyklos:
15:30 – užkandis ir poilsis
16:00 – matematika
16:30 – pertrauka
16:40 – lietuvių kalba
17:10 – laisvas laikas
Vyresniam vaikui galima padėti planuoti visą savaitę.
Svarbu ne sukurti karinę discipliną.
Svarbu išmokyti vaiką suprasti:
ką turiu padaryti, kada tai darysiu ir kiek maždaug laiko tam reikia.
6. Rutina dažnai veikia geriau nei nuolatiniai priminimai
Jeigu kiekvieną vakarą vyksta diskusija:
„Kada tu pradėsi mokytis?“
„Tu dar nepradėjai?“
„Kodėl sėdi telefone?“
„Kiek dar kartų reikia sakyti?“
namuose greitai atsiranda įtampa.
Daug paprasčiau, kai mokymasis tampa dienos rutinos dalimi.
Pavyzdžiui:
grįžimas iš mokyklos → užkandis → poilsis → mokymosi laikas → laisvas laikas.
Tada nereikia kiekvieną kartą iš naujo derėtis.
Rutina padeda sumažinti sprendimų skaičių.
7. Taisyklė: pirma pareigos, tada pramogos
Tai nereiškia, kad vaikas negali pailsėti.
Po mokyklos poilsis yra normalus ir svarbus.
Tačiau verta turėti aiškų susitarimą, kada prasideda mokymosi laikas ir kada prasideda pramogos.
Pavyzdžiui:
„Pirmiausia padarome tai, kas suplanuota, o tada lieka laiko žaidimams.“
Tai daug geriau nei:
„Jeigu nepadarysi namų darbų, savaitę negausi telefono.“
Pirmoji taisyklė moko atsakomybės.
Antroji dažnai tik sukuria baimę ir konfliktą.
8. Telefonas nėra vienintelė problema
Kai vaikui sunku mokytis, labai lengva viską suversti telefonui.
Iš tiesų telefonas tikrai gali blaškyti dėmesį, tačiau kartais jis nėra tikroji problemos priežastis.
Jeigu vaikas nesupranta užduoties, ji jam nuobodi arba atrodo per sunki, telefonas tampa lengviausiu būdu nuo jos pabėgti.
Todėl verta klausti ne tik:
„Kodėl tu telefone?“
bet ir:
„Kas tau trukdo pradėti šią užduotį?“
Atsakymas gali būti labai svarbus.
9. Išmokykite vaiką mokytis trumpais etapais
Ilgai išlaikyti dėmesį nėra paprasta, ypač mažesniam vaikui.
Todėl verta dirbti etapais.
Pavyzdžiui:
25 minutės mokymosi → 5 minutės pertraukos.
Arba mažesniam vaikui:
15 minučių darbo → 5 minutės pertraukos.
Pertraukos metu geriau:
- atsistoti;
- pajudėti;
- atsigerti vandens;
- pravėdinti kambarį;
- trumpai pailsėti akims.
Svarbu, kad penkių minučių „pertrauka“ nevirstų 40 minučių socialinių tinklų seansu.
10. Mokymosi vieta turi padėti susikaupti
Aplinkos poveikį dažnai nuvertiname.
Jeigu vaikas mokosi:
- su įjungtu televizoriumi;
- telefonu šalia;
- triukšmingame kambaryje;
- tarp daugybės nereikalingų daiktų;
susikaupti tampa daug sunkiau.
Nebūtina vaikui įrengti prabangaus atskiro kabineto.
Svarbiau turėti:
- pakankamai šviesos;
- patogią vietą;
- reikalingas priemones;
- kuo mažiau blaškiklių;
- aiškią darbo erdvę.
11. Neužduokite per daug klausimų iš karto
Kai vaikas grįžta iš mokyklos, kartais jį pasitinka visa apklausa:
„Kaip sekėsi? Ką gavai? Kodėl ketvertą? Ar jau padarei matematiką? O ką mokytoja sakė?“
Po tokios apklausos vaikas dažnai nori tik pabėgti į savo kambarį.
Geriau pasirinkti vieną ar du klausimus.
Pavyzdžiui:
„Kas šiandien buvo įdomiausia?“
arba:
„Ar buvo kas nors, ko nesupratai?“
Tokie klausimai padeda kalbėti apie mokyklą be spaudimo.
12. Mokykite vaiką nebijoti klaidų
Viena didžiausių mokymosi kliūčių yra baimė suklysti.
Jeigu vaikas mano:
„Jeigu padarysiu klaidą, tėtis supyks.“
arba:
„Jeigu negausiu gero pažymio, reiškia, esu kvailas.“
jis gali pradėti vengti sunkių užduočių.
Todėl svarbu atskirti:
klaidą nuo žmogaus vertės.
Neteisingas atsakymas nereiškia:
„Tu kvailas.“
Jis reiškia:
„Šioje vietoje dar reikia pasimokyti.“
13. Girti reikia ne tik rezultatą
Pabandykite mažiau sakyti:
„Tu toks protingas.“
ir dažniau:
„Matau, kad nepasidavei.“
„Šį kartą pats išsiaiškinai.“
„Gerai, kad iš naujo patikrinai.“
„Matau, kad daug pastangų įdėjai.“
Taip vaikas pradeda suprasti, kad vertinga ne tik „būti gabių“, bet ir:
stengtis, mokytis ir ieškoti sprendimo.
14. Kas yra augimo mąstysena?
Vaiko požiūris į savo gebėjimus daro didelę įtaką mokymuisi.
Viena nuostata:
„Aš nemoku matematikos.“
Kita:
„Aš dar nemoku šios temos.“
Skirtumas atrodo nedidelis, bet mintis visiškai kitokia.
Pirmoji nuostata uždaro duris.
Antroji palieka galimybę išmokti.
Todėl naudinga namuose vartoti žodį „dar“:
„Man dar nepavyko.“
„Aš dar nesuprantu.“
„Aš dar nemoku.“
Tai padeda klaidą suvokti kaip proceso dalį.
15. Kaip išmokyti vaiką įsiminti informaciją?
Vien perskaityti tekstą kelis kartus nėra pats geriausias būdas mokytis.
Daug naudingiau informaciją aktyviai atkurti iš atminties.
Pavyzdžiui, vaikas perskaito tekstą ir užverčia knygą.
Tada pats atsako:
- Apie ką buvo tekstas?
- Kokios buvo trys svarbiausios mintys?
- Kokie pagrindiniai terminai?
- Ką galėčiau paaiškinti kitam žmogui?
Tokiu būdu vaikas ne tik skaito, bet ir tikrina, ką iš tikrųjų prisimena.
16. Mokymas kitam – labai gera praktika
Vienas paprastas būdas patikrinti supratimą:
paprašykite vaiko paaiškinti jums temą.
Pavyzdžiui:
„Įsivaizduok, kad aš nieko apie tai nežinau. Paaiškink man, kaip tai veikia.“
Jeigu vaikas geba aiškiai paaiškinti – tikėtina, kad temą suprato.
Jeigu pradeda painiotis, atsiranda gera galimybė suprasti, kur dar yra spragų.
17. Mokykite klausti „kodėl?“
Tikras mokymasis prasideda ne tada, kai vaikas išmoksta atsakymą, o tada, kai pradeda suprasti, kodėl atsakymas toks.
Pavyzdžiui, vietoje:
„Kiek yra 7 × 8?“
galima papildomai paklausti:
„Kodėl taip apskaičiavai?“
Istorijoje:
„Kodėl šis įvykis buvo svarbus?“
Gamtoje:
„Kodėl tai vyksta?“
Matematikoje:
„Kodėl pasirinkai būtent šį būdą?“
Tokie klausimai lavina mąstymą.
18. Vaikui nereikia atlikti visko idealiai
Perfekcionizmas gali atrodyti kaip labai gera savybė.
Tačiau kartais jis tampa kliūtimi.
Vaikas gali bijoti pradėti, nes galvoja:
„Turiu padaryti nepriekaištingai.“
Tada užduotis atidedama.
Todėl svarbi mintis:
pirmiausia padaryti, paskui patobulinti.
Tai galioja ne tik mokslams, bet ir gyvenimui.
19. Mokykite vaiką pradėti nuo lengviausio žingsnio
Kai užduotis didelė, galima paklausti:
„Koks pats pirmas mažas veiksmas, kurį gali padaryti?“
Galbūt:
- atsiversti vadovėlį;
- perskaityti antraštę;
- užsirašyti datą;
- išspręsti pirmą pavyzdį;
- perskaityti vieną puslapį.
Pradėti dažnai sunkiausia.
Kai vaikas pradeda, tolesni veiksmai tampa daug paprastesni.
20. Padėkite, bet nedarykite už vaiką
Tai viena svarbiausių tėvų taisyklių.
Jeigu vaikas ateina su sudėtinga matematikos užduotimi, labai lengva paimti pieštuką ir parodyti visą sprendimą.
Tačiau tada vaikas išmoksta ne matematiką, o vieną dalyką:
„Kai sunku, tėtis išsprendžia už mane.“
Geriau klausti:
„Ką jau žinai?“
„Ko klausia užduotis?“
„Ką bandei daryti?“
„Kurioje vietoje užstrigai?“
Taip vaikas pats mokosi ieškoti sprendimo.
21. Mokykite vaiką paprašyti pagalbos tinkamu metu
Savarankiškumas nereiškia:
„Viską turiu padaryti vienas.“
Tikras savarankiškumas reiškia ir gebėjimą suprasti:
„Aš pats pabandžiau, bet dabar reikia pagalbos.“
Vaikas turi žinoti, kada verta dar kartą bandyti pačiam, o kada kreiptis į mokytoją, tėvus ar kitą žmogų.
22. Miegas ir poilsis nėra tinginystė
Kartais norime, kad vaikas po mokyklos maksimaliai išnaudotų kiekvieną minutę.
Tačiau mokymuisi reikalingas ir poilsis.
Vaikui svarbūs:
- pakankamas miegas;
- fizinis aktyvumas;
- laikas lauke;
- laisvas žaidimas;
- bendravimas;
- laikas be mokyklinių užduočių.
Nuolat pavargusiam vaikui mokytis tampa gerokai sunkiau.
23. Judėjimas gali padėti mokymosi rutinai
Vaikas nėra sukurtas visą dieną sėdėti.
Po pamokų trumpas fizinis aktyvumas gali tapti gera pertrauka prieš mokslus.
Tai gali būti:
- pasivaikščiojimas;
- dviratis;
- sportas;
- žaidimas lauke;
- paprasti tempimo pratimai.
Nebūtina sportą paversti dar viena pareiga.
Svarbiausia – judėti.
24. Mokykite vaiką tvarkytis su nuoboduliu
Ne kiekviena mokyklos tema bus įdomi.
Ir tai normalu.
Vaikas turi išmokti, kad gyvenime ne viskas yra linksma.
Kartais reikia atlikti užduotį, nors ji neatrodo įdomi.
Tai svarbus gyvenimo įgūdis.
Tik nereikėtų painioti:
„man neįdomu“
su:
„aš visiškai nesuprantu“.
Jeigu tema nesuprantama, reikia pagalbos.
25. Mokymasis neturi būti nuolatinė bausmė
Jeigu kiekvienas mokymasis lydimas grasinimų:
„Jeigu nepadarysi – negausi telefono.“
„Jeigu gausi blogą pažymį – bus bausmė.“
vaikas gali pradėti mokytis tik tam, kad išvengtų bausmės.
Ilgalaikėje perspektyvoje daug vertingiau ugdyti vidinę motyvaciją:
„Aš mokausi, nes noriu suprasti.“
„Aš mokausi, nes noriu mokėti.“
„Aš mokausi, nes noriu pasiekti savo tikslą.“
26. Padėkite vaikui turėti savo tikslus
Tėvai dažnai sako:
„Tau reikia geriau mokytis.“
Tačiau vaikui tai gali būti labai abstraktu.
Geriau kartu išsikelti konkretų tikslą.
Pavyzdžiui:
„Šį mėnesį noriu geriau suprasti trupmenas.“
Arba:
„Noriu išmokti 20 naujų angliškų žodžių.“
Arba:
„Noriu pats atlikti namų darbus be nuolatinių priminimų.“
Tikslas nebūtinai turi būti pažymys.
Kartais daug vertingesnis tikslas yra mokymosi įprotis.
27. Padėkite vaikui suprasti, kas jam sekasi geriausiai
Vaikai mokosi skirtingai.
Vienam lengviau skaityti.
Kitam – klausyti.
Dar kitam – atlikti praktines užduotis.
Svarbu ne įsprausti vaiką į vieną „mokymosi stilių“, o parodyti jam įvairius metodus ir atrasti, kas konkrečioje užduotyje padeda geriausiai.
Pavyzdžiui:
- matematikoje – spręsti pavyzdžius;
- istorijoje – kurti laiko juostą;
- biologijoje – piešti schemas;
- kalbose – naudoti žodžius sakiniuose;
- geografijoje – dirbti su žemėlapiu.
28. Naudokite spalvas ir schemas, bet saikingai
Spalvoti užrašai gali būti naudingi, jeigu jie padeda susisteminti informaciją.
Tačiau nereikia viso sąsiuvinio nuspalvinti penkiomis spalvomis.
Gali pakakti:
viena spalva – pagrindinei sąvokai
kita – svarbiam terminui
dar viena – pavyzdžiui
Svarbu, kad spalvos būtų priemonė, o ne papildoma užduotis.
29. Kaip mokytis prieš kontrolinį?
Nereikėtų visko palikti paskutiniam vakarui.
Daug geriau medžiagą kartoti kelis kartus skirtingomis dienomis.
Pavyzdžiui:
1 diena: naujos temos supratimas.
2 diena: trumpas pakartojimas.
4 diena: savęs patikrinimas.
7 diena: dar vienas pakartojimas.
Tokiu būdu vaikas ne tik „iškalą“ informaciją, bet mokosi ją išlaikyti atmintyje ilgesnį laiką.
30. Mokykite vaiką tikrinti save
Vienas svarbus klausimas:
„Iš kur žinai, kad jau moki?“
Jeigu vaikas atsako:
„Aš perskaičiau tris kartus.“
to ne visada pakanka.
Geriau:
„Užversk knygą ir pabandyk paaiškinti.“
Arba:
„Išspręsk užduotį be pavyzdžio.“
Arba:
„Parašyk penkis pagrindinius faktus iš atminties.“
Tai leidžia vaikui realiai įvertinti savo žinias.
31. Mokykite atpažinti savo klaidas
Po kontrolinio ar namų darbų galima ne tik paklausti:
„Kokį pažymį gavai?“
Bet:
„Ką išmokai iš savo klaidų?“
Galbūt vaikas supras:
- skubėjau;
- neperskaičiau sąlygos;
- pamiršau taisyklę;
- nepasitikrinau;
- nesupratau vienos temos.
Tai daug naudingesnė informacija nei vien pažymys.
32. Nesilyginkite su kitais vaikais
„Pažiūrėk, kaip tavo draugas mokosi.“
„Tavo sesė tavo amžiuje gaudavo tik dešimtukus.“
Tokie palyginimai dažnai nepadeda.
Vaikas gali padaryti išvadą:
„Aš esu blogesnis.“
Daug geriau lyginti vaiką su jo paties ankstesniu rezultatu:
„Praeitą mėnesį tau buvo sunku išspręsti šias užduotis, o dabar jau gali jas atlikti.“
Tai rodo progresą.
33. Ką daryti, jeigu vaikas sako „aš nemoku“?
Neatsakykite iš karto:
„Nesąmonė, tu viską moki.“
Geriau:
„Parodyk, kuri vieta neaiški.“
Tada problema tampa konkreti.
„Aš nemoku matematikos“ gali reikšti:
„Aš nesuprantu trupmenų.“
„Aš nemoku anglų“ gali reikšti:
„Aš nemoku šių 15 žodžių.“
Kuo konkretesnė problema, tuo lengviau rasti sprendimą.
34. O jeigu vaikas vis tiek nenori mokytis?
Čia svarbu suprasti priežastį.
Galimos įvairios priežastys:
- užduotis per sunki;
- vaikui nuobodu;
- jis pavargęs;
- jis bijo nesėkmės;
- trūksta aiškios rutinos;
- yra per daug blaškiklių;
- jis nesupranta, nuo ko pradėti;
- vaikas patiria sunkumų mokykloje;
- santykiai su mokytoju yra sudėtingi;
- mokymosi sunkumai reikalauja papildomo dėmesio.
Todėl prieš sakant:
„Jis tiesiog tinginys“
verta pabandyti išsiaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta.
35. Kada verta pasikalbėti su mokytoju?
Jeigu vaikas ilgą laiką:
- nesupranta tam tikrų temų;
- nuolat neatlieka užduočių;
- stipriai nerimauja dėl mokyklos;
- labai sunkiai susikaupia;
- vengia konkretaus dalyko;
- staiga labai suprastėjo rezultatai;
verta ramiai pasikalbėti su mokytoju.
Tikslas nėra ieškoti kaltų.
Tikslas – suprasti situaciją ir kartu ieškoti sprendimo.
36. Tėvai neturėtų tapti nuolatiniu „namų darbų policininku“
Jeigu kiekvieną vakarą tėvai tikrina:
- ar atsivertei knygą;
- ar parašei pirmą sakinį;
- ar padarei antrą užduotį;
- ar išmokai žodžius;
vaikas gali priprasti prie išorinės kontrolės.
Todėl pagalbos turi būti pakankamai, bet palaipsniui ją reikia mažinti.
Galima pereiti nuo:
„Aš sėdžiu šalia tavęs.“
į:
„Aš ateisiu patikrinti po 20 minučių.“
ir galiausiai:
„Tu pats man pasakysi, kai baigsi.“
Tai yra kelias į savarankiškumą.
37. Mokykite vaiką atsakomybės po truputį
Savarankiškumas nevyksta vieną dieną.
Mažam vaikui galite padėti suplanuoti savaitę.
Vyresniam – leisti pačiam susiplanuoti.
Dar vėliau – pačiam stebėti terminus, užduotis ir mokymosi laiką.
Tėvų vaidmuo palaipsniui keičiasi:
vadovas → mokytojas → konsultantas → palaikantis partneris.
Tai vienas svarbiausių tėvystės tikslų mokykliniame amžiuje.
38. Sukurkite šeimoje kultūrą, kurioje mokytis yra normalu
Vaikas stebi suaugusiuosius.
Jeigu tėvai sako:
„Aš niekada nemėgau matematikos.“
„Mokslai man gyvenime nebuvo reikalingi.“
vaikas gali perimti tokį požiūrį.
Tačiau jeigu jis mato, kad tėvai taip pat:
- skaito;
- domisi;
- mokosi naujų dalykų;
- mokosi naudotis technologijomis;
- sprendžia problemas;
- pripažįsta, kad kažko nežino;
mokymasis tampa natūralia gyvenimo dalimi.
39. Mokymasis neturi baigtis kartu su mokykla
Tai vienas svarbiausių dalykų, kurį galima perduoti vaikui.
Mokykla yra tik viena mokymosi aplinka.
Suaugus žmogus vis tiek turės mokytis:
- naujų technologijų;
- profesinių įgūdžių;
- kalbų;
- finansų;
- naujų darbo metodų;
- įvairių gyvenimo dalykų.
Todėl pagrindinis tikslas nėra:
„Kad vaikas gautų gerus pažymius.“
Daug svarbiau:
„Kad vaikas išmoktų mokytis ir nebijotų mokytis visą gyvenimą.“
40. Paprasta kasdienė sistema tėvams
Galite pabandyti namuose įdiegti paprastą sistemą.
Po mokyklos
Trumpas poilsis ir užkandis.
Mokymosi pradžia
Vaikas pats susidėlioja, ką šiandien turi padaryti.
Pirmas darbo etapas
Atliekama viena aiški užduotis.
Pertrauka
Trumpas judėjimas ir poilsis.
Antras etapas
Baigiamos likusios užduotys.
Pasitikrinimas
Vaikas pats patikrina, ką padarė.
Laisvas laikas
Žaidimai, sportas, draugai, pomėgiai.
Svarbiausia, kad sistema būtų realistiška ir atitiktų vaiko amžių.
41. 10 klausimų, kuriuos verta užduoti vaikui
Vietoje nuolatinio:
„Ar jau padarei?“
galima kartais paklausti:
1. Ką šiandien turi padaryti?
2. Nuo ko pradėsi?
3. Kuri užduotis tau atrodo sunkiausia?
4. Ko dar nesupranti?
5. Ką jau moki?
6. Kaip pats galėtum tai išsiaiškinti?
7. Ką darysi, jeigu užstrigsi?
8. Kaip patikrinsi, ar tikrai išmokai?
9. Kuo šiandien didžiuojiesi?
10. Ką kitą kartą galėtum padaryti geriau?
Tokie klausimai moko vaiką galvoti apie patį mokymosi procesą.
42. Svarbiausia – santykis su vaiku
Kartais tėvai taip susikoncentruoja į pažymius, kad pamiršta svarbiausią dalyką – vaiką.
Vaikas nėra jo pažymių vidurkis.
10 nepadaro vaiko geresniu žmogumi.
5 nepadaro jo blogesniu.
Mokymosi tikslas – ne sukurti baimę gauti blogą pažymį.
Tikslas – padėti vaikui tapti žmogumi, kuris:
- nebijo iššūkių;
- moka spręsti problemas;
- gali pripažinti, kad kažko nežino;
- moka ieškoti pagalbos;
- geba mokytis savarankiškai;
- pasitiki savo gebėjimu tobulėti.
43. Ką tėvai gali pradėti daryti jau šiandien?
Nereikia iš karto keisti visos šeimos gyvenimo.
Galite pradėti nuo kelių paprastų dalykų.
Pirmiausia susitarkite dėl konkretaus mokymosi laiko.
Tada padėkite vaikui išskaidyti vieną didelę užduotį į mažus žingsnius.
Toliau pabandykite vietoje kritikos užduoti daugiau klausimų:
„Kur užstrigai?“
„Ką jau bandei?“
„Nuo ko galėtume pradėti?“
Ir dar vienas svarbus dalykas – pastebėkite ne tik rezultatą, bet ir pastangas.
44. Tėvų klaidos, kurių verta vengti
„Tu tinginys.“
Ši etiketė nepadeda suprasti problemos.
„Aš tavo amžiuje viską padarydavau.“
Vaiko situacija yra jo, o ne jūsų vaikystė.
„Kol negausi dešimtuko, niekur neisi.“
Tai gali sukurti perteklinį spaudimą.
„Duok, aš pats padarysiu.“
Trumpuoju laikotarpiu greičiau, ilgalaikėje perspektyvoje – mažiau savarankiškumo.
„Tau šito gyvenime neprireiks.“
Net jeigu kai kurios temos vėliau bus nenaudojamos tiesiogiai, mokymosi procesas lavina mąstymą ir discipliną.
45. Svarbiausia formulė
Galima visą šį straipsnį sutraukti į vieną paprastą formulę:
Aiškumas + rutina + praktika + klaidos + palaikymas + savarankiškumas = geresni mokymosi įgūdžiai.
Tėvų užduotis nėra kiekvieną vakarą priversti vaiką mokytis.
Tėvų užduotis yra palaipsniui padėti vaikui išmokti pačiam valdyti savo mokymąsi.
Išvada
Vaikas ne visada nenori mokytis.
Kartais jis tiesiog nežino, kaip mokytis.
Jis gali nežinoti, nuo ko pradėti, kaip įsiminti informaciją, kaip planuoti laiką, kaip susikaupti ar ką daryti tada, kai užduotis atrodo per sunki.
Todėl vien tik sakymas:
„Sėsk ir mokykis“
dažniausiai nėra pakankamas.
Vaiką reikia išmokyti mokymosi proceso.
Parodyti, kaip suskaidyti didelę užduotį.
Kaip planuoti laiką.
Kaip kartoti informaciją.
Kaip pasitikrinti save.
Kaip priimti klaidą.
Kaip paprašyti pagalbos.
Kaip nepasiduoti.
Ir svarbiausia – kaip palaipsniui tapti savarankišku.
Geras tėvų tikslas nėra padaryti taip, kad vaikas visą laiką sėdėtų prie knygų. Geras tikslas – padėti jam tapti žmogumi, kuris žino, kaip mokytis, moka susidoroti su sunkumais ir nebijo pasakyti: „Aš to dar nemoku, bet galiu išmokti.“
Tai įgūdis, kuris vaikui bus naudingas ne tik mokykloje.
Jis bus naudingas visą gyvenimą.
