Iš pirmo žvilgsnio žmogus, kuris nuolatos pabrėžia savo pasiekimus, pirkiniai ar „tobulą“ gyvenimą, spinduliuoja nepalaužiamu pasitikėjimu savimi. Tačiau gilesnė psichologinė analizė atskleidžia visai ką kita: dažna ir primygtinė savigyra beveik visada yra ne stiprybės, o vidinio pažeidžiamumo ir emocinio alkio požymis.
Tai kodėl kai kurie žmonės taip jaučia poreikį nuolat aukštinti save kitų akyse?
1. Vaikystės šešėliai: Niekada nenutylanti tėvų kritika
Vienas giliausių savigyros šaknų galima rasti ankstyvojoje vaikystėje ir santykyje su tėvais. Jei vaikas augo aplinkoje, kurioje vyravo:
- Nuolatinė mamos ar tėvo kritika: Kai kiekvienas žingsnis buvo vertinamas priekabiai, o klaidos – garsiai akcentuojamos.
- Sąlyginė meilė: Kai šiluma, dėmesys ir pagyrimas būdavo suteikiami tik už gautus gerus įverčius ar pasiekimus, bet niekada – tiesiog už tai, kad vaikas yra.
- Neįvertinimas: Kai pasiekimai būdavo priimami kaip savaime suprantamas dalykas, o pastangos – ignoruojamos.
Užaugęs toks vaikas pasąmoningai tęsia kovą už tai, ko negavo vaikystėje – už tėvų pripažinimą. Kadangi vidinis „aš“ neįgijo gebėjimo savęs vertinti be išorinio patvirtinimo, suaugęs žmogus pradeda „reikalauti“ šio įvertinimo iš aplinkinių. Kiekviena papasakota sėkmės istorija ar pademonstruotas pirkinys yra tarsi nesąmoningas šauksmas: „Žiūrėkite, aš esu vertingas! Pamatykite mane!“
2. Traumos ir sunki vaikystė: Kompensacijos mechanizmas
Augimas nepritekliuje, emocinis šaltumas šeimoje ar patirtos patyčios sukuria gilią vidinio nepilnavertiškumo arba nesaugumo traumą. Psichologijoje tai dažnai vadinama hiperkompensacija.
Žmogus, išgyvenęs sunkią vaikystę ar gilias traumas, bando sukurti išorinį „skydą“. Materialūs dalykai (brangūs automobiliai, prekės ženklų drabužiai, naujausi įrenginiai) ar garsiai linksniuojami darbiniai pasiekimai tampa apsaugine šarvuote. Jie padeda užmaskuoti giliai slypinčią baimę vėl tapti bejėgiu, neturtingu ar nepastebėtu. Savigyra šiuo atveju veikia kaip gynybinis mechanizmas: „Jei aš būsiu geriausias ir turtingiausias, niekas daugiau manęs nebesužeis.“
3. Emocinis ir psichologinis nebrandumas
Emociškai subrendęs žmogus geba savarankiškai reguliuoti savo savivertę. Jis žino savo vertę, nepriklausomai nuo to, ką apie jį mano kiti. Tuo tarpu emociškai ir psichiškai nebrandus žmogus pasižymi šiais bruožais:
- Priklausomybė nuo išorinio patvirtinimo (išorinis lokusas): Vidinis vertės pojūtis yra labai trapus, todėl jam būtina nuolatinė reakcija iš šalies – laikai socialiniuose tinkluose, skatinantys žvilgsniai ar pavydūs šnabždesiai.
- Juodai-baltas mąstymas: Nebrandi asmenybė dažnai jaučia, kad jei ji nėra „viršuje“ (geriausia, sėkmingiausia), reiškia, ji yra „apačioje“ (nieko verta). Todėl nuolatinis aukštinimasis tampa būdu išlaikyti trapią pusiausvyrą.
- Empatijos trūkumas: Toks žmogus dažnai nejaučia, kaip jo elgesys veikia kitus, ir nepastebi, kad nuolatinis girtimasis atstumia žmones, o ne pritraukia juos.
4. Vidinė tuštuma ir savivertės deficitas
Paradoksalu, tačiau labiausiai savo pasiekimais ir daiktais giriasi tie, kurie viduje jaučiasi tuščiausi. Kai žmogus neturi gilaus ryšio su savimi, aiškių vidinių vertybių ar ramybės, jis bando užpildyti šią tuštumą išoriniais atribučiais.
Daiktai ir titulai tampa tapatybės pakaitalu. Tačiau šis „užpildymas“ yra trumpalaikis: gavus trumpą aplinkinių susižavėjimo pliūpsnį, vidinė tuštuma vėl sugrįžta, priversdama žmogų ieškoti vis naujų priežasčių girtis.
5. Socialiniai tinklai: kodėl šiandien giriamės daugiau nei bet kada anksčiau?
Prieš dvidešimt metų žmogus galėjo pasigirti nauju automobiliu tik kaimynui ar kolegoms. Šiandien vienas įrašas socialiniuose tinkluose gali būti parodytas šimtams ar net tūkstančiams žmonių. Tokia aplinka stipriai pakeitė mūsų elgesį.
Psichologai kalba apie vadinamąją socialinio palyginimo teoriją. Žmonės natūraliai lygina save su kitais, norėdami suprasti savo vietą visuomenėje. Problema atsiranda tada, kai socialiniai tinklai tampa nuolatine „geriausių gyvenimo akimirkų vitrina“.
Žmogus mato:
- draugo naują automobilį;
- pažįstamo kelionę į Maldyvus;
- kolegos paaukštinimą;
- kaimyno naujai įrengtą namą.
Tuomet pasąmonėje kyla mintis:
„Jeigu jie rodo savo sėkmę, turiu parodyti ir aš.“
Taip prasideda savotiškos varžybos, kuriose laimi ne tas, kuris laimingiausias, o tas, kuris sugeba įspūdingiausiai parodyti savo gyvenimą.
Paradoksalu, tačiau tyrimai rodo, kad kuo daugiau laiko žmonės praleidžia lygindami save su kitais socialiniuose tinkluose, tuo dažniau mažėja jų pasitenkinimas gyvenimu ir saviverte.
6. Kodėl tikrai savimi pasitikintys žmonės dažniausiai nesigiria?
Vienas įdomiausių psichologijos paradoksų – kuo žmogus labiau pasitiki savimi, tuo mažesnį poreikį jis jaučia apie tai kalbėti.
Tai primena finansus.
Žmogus, kuris turi milijoną eurų banke, retai vaikšto ir visiems pasakoja savo sąskaitos likutį.
Tačiau žmogus, kuris viduje abejoja savo verte, dažnai jaučia poreikį nuolat įrodyti, kad yra sėkmingas.
Tikra savivertė remiasi vidiniais principais:
- „Aš žinau savo stiprybes.“
- „Man nereikia, kad visi man pritartų.“
- „Kritika nepakeičia mano vertės.“
Tuo tarpu trapi savivertė remiasi kitų nuomone:
- „Ką jie apie mane pagalvos?“
- „Ar jie pavydės?“
- „Ar gausiu pakankamai dėmesio?“
Todėl nuolatinė savigyra dažnai tampa savotišku emociniu „kuru“, be kurio žmogus pradeda jaustis nepakankamai vertingas.
7. Narcisizmas – ar kiekvienas besigiriantis žmogus yra narcizas?
Dažnai išgirdę žmogų nuolat besigiriant sakome:
„Jis narcizas.“
Tačiau psichologijoje situacija yra kur kas sudėtingesnė.
Ne kiekvienas besigiriantis žmogus turi narcisistinį asmenybės sutrikimą.
Daugeliu atvejų tai yra:
- žema savivertė;
- nesaugumo jausmas;
- vaikystės emocinės žaizdos;
- nuolatinis poreikis būti pripažintam.
Tikras patologinis narcisizmas pasižymi ne tik savęs aukštinimu, bet ir:
- empatijos stoka;
- kitų žmonių nuvertinimu;
- manipuliacijomis;
- nuolatiniu poreikiu būti dėmesio centre;
- įsitikinimu, kad jam galioja kitokios taisyklės.
Todėl vien iš pasigyrimo negalima spręsti apie žmogaus psichologinę būklę.
8. Ar materialūs daiktai gali suteikti ilgalaikę laimę?
Psichologijos ir neuromokslų tyrimai rodo, kad nauji pirkiniai iš tiesų trumpam padidina dopamino išsiskyrimą smegenyse.
Tai sukuria vadinamąjį „naujumo efektą“.
Nusipirkus:
- naują telefoną;
- automobilį;
- laikrodį;
- kompiuterį,
kelias dienas ar savaites žmogus jaučiasi pakylėtas.
Tačiau smegenys labai greitai pripranta.
Tai vadinama hedonine adaptacija.
Po kurio laiko tas pats daiktas tampa kasdienybe, o emocinis pakilimas išnyksta.
Jeigu žmogus savo vertę grindžia vien materialiais pasiekimais, jis nuolat ieškos naujo pirkinio, kuris vėl trumpam suteiktų gerą savijautą.
Todėl atsiranda uždaras ratas:
Pirkinys → džiaugsmas → pripratimas → tuštuma → naujas pirkinys.
9. Kaip atpažinti sveiką pasididžiavimą nuo nesaugaus gyrimosi?
Svarbu suprasti, kad džiaugtis savo pasiekimais nėra blogai.
Sveika savivertė leidžia žmogui pasakyti:
- „Didžiuojuosi šiuo projektu.“
- „Man pavyko pasiekti tikslą.“
- „Džiaugiuosi savo darbu.“
Problema prasideda tada, kai žmogus:
- kiekvieną pokalbį nukreipia į save;
- nuolat lygina save su kitais;
- menkina kitų pasiekimus;
- jaučia nusivylimą, jei niekas nesureaguoja;
- sąmoningai demonstruoja prabangą tam, kad sukeltų pavydą.
Tokiu atveju kalbame ne apie sveiką pasididžiavimą, o apie bandymą kompensuoti vidinį nesaugumą.
10. Kaip ugdyti tikrą savivertę?
Psichologai sutaria, kad ilgalaikė savivertė kuriama ne išorėje, o žmogaus viduje.
Tam padeda:
- priimti save ne tik tada, kai sekasi, bet ir tada, kai klystame;
- nustoti nuolat lyginti savo gyvenimą su kitų žmonių gyvenimu;
- mokytis pastebėti savo stiprybes be aplinkinių pagyrimų;
- kurti artimus santykius, kuriuose žmogus vertinamas ne dėl statuso ar turto;
- ugdyti dėkingumą už tai, ką jau turime.
Kai žmogus išmoksta pats save vertinti, poreikis nuolat įrodinėti savo sėkmę kitiems natūraliai sumažėja.
Išvada
Kiekvienas žmogus nori būti pastebėtas, įvertintas ir mylimas. Tai natūralus žmogiškas poreikis. Tačiau kai visas savivertės jausmas tampa priklausomas nuo kitų susižavėjimo, pagyrimų ar materialinių simbolių, atsiranda pavojus pakliūti į nesibaigiantį pripažinimo ratą.
Tikras pasitikėjimas savimi dažniausiai yra tylus. Jam nereikia nuolatinių įrodymų, brangių atributų ar svetimų aplodismentų. Žmogus, kuris jaučiasi vertingas, gali džiaugtis savo pasiekimais jų nedemonstruodamas. Jis supranta, kad jo vertė nepriklauso nei nuo automobilio markės, nei nuo pareigų pavadinimo, nei nuo socialinių tinklų „patinka“ paspaudimų.
Galbūt kitą kartą, pamatę žmogų, kuris garsiai giriasi savo turtais ar pasiekimais, vietoj pavydo ar susierzinimo verta paklausti savęs: ko jis iš tikrųjų ieško? Dažnai atsakymas slypi ne prabangiame automobilyje ar naujausiame telefone, o paprastame ir labai žmogiškame troškime būti priimtam, įvertintam ir mylimam. Tokia perspektyva leidžia ne tik geriau suprasti kitus, bet ir sąmoningiau kurti savo pačių savivertę – tokią, kuriai nereikia nuolatinio publikos pritarimo.
Apibendrinimas
Nuolatinis girtimasis darbais, turtu ar statusu retai kada yra tikro pasitikėjimo savimi ženklas. Dažniausiai tai – neišspręstų vaikystės traumų, tėvų kritikos sukeltų žaizdų ir emocinio nebrandumo atspindys.
Supratimas, kad už garsaus giriamojo balso dažniausiai slepiasi išsigandęs ir pripažinimo ištroškęs vaikas, padeda į tokį elgesį pažvelgti ne su pykčiu ar pavydu, o su atjauta ir psichologine branda. 🙂
